Kasos tel.: 837 454480
Kasa dirba - II-VI 14-18 val. ir 2 val. prieš renginį.
Kasoje atsiskaitoma tik grynaisiais pinigais.

CV, arba Kas aš esu?

Teatras atviras ratas
Data
Balandžio 11 d. 18:00
 
Bilietų kainos
10-12  €
Režisierius

Režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis
Scenografija Laura Luišaitytė
Kompozitorius Jokūbas Tulaba

Aktoriai

Vesta Šumilovaitė,

Benita Vasauskaitė,

Karolis Kasperavičius,

Vaidotas Žitkus,

Rokas Petrauskas,

Danas Kamarauskas

Nuotraukos iš spektaklio

Balandžio 10 - 11 dienomis skelbiame 50 % nuolaidą bilietams į spektaklį "CV, arba Kas aš esu?" (bilieto kaina 5-6 Eur.)

Bilietus galite įsigyti "Girstučio" rūmų kasoje, tel. nr. 837 454480

Kasa dirba - II-VI 14-18 val. ir 2 val. prieš renginį.

 

Kada ir kodėl jūs paskutinį kartą (pa)pildėte savo gyvenimo aprašymą (CV)? Kaip dažnai tenka jį peržvelgti ir kaip tai, kas jau užrašyta “apie jus” keičia tai, koks(-ia) jūs iš tikrųjų esate šiandien?
Ar iš jūsų CV išvis įmanoma suprasti koks(-ia) jūs esate šiandien?

Teatro laboratorija "Atviras ratas” pristato jau trečiąją šio sezono premjerą -  Justo Tertelio ir kūrybinės komandos spektaklį - tyrimą “CV, arba Kas aš esu?”.  Ši pjesė, jau įvertinta garbingos komisijos (laimėjusi pirmąją vietą LRT Radijo teatro konkurse, bei specialų LATGA prizą už originalumą) pirmą kartą adaptuojama teatro scenoje.

Spektaklio struktūra ir forma kviečia žiūrovus kartu su aktoriais keliauti per vieno labai mums visiems gerai žinomo “piliečio” gyvenimo aprašymą (asmenybė atskleidžiama spektaklyje), tuo pačiu įtraukiant į atvirą teatrinę diskusiją - kaip užfiksuoti žmogaus gyvenimą? Ar jį reikia fiksuoti? Sumuoti?  Jeigu taip - tai kas čia svarbiausia, ko negalima praleisti? Jeigu ne - tai kodėl mes nuolatos tai darome? Šis spektaklis, tęsiantis teatro laborarorijos “Atviras ratas” teatrinę tradiciją, nestokoja jautrumo, humoro ir savitos teatrinės kalbos, kviesdamas žiūrovus į teatrinį dialogą - tyrimą apie tai, koks yra šiandieninis mūsų gyvenimo aprašymas?

Kviečiame mėgaujantis teatru atpažinti save!

Premjera 2018 m. lapkričio 15 d.

Spektaklį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Premjerą pristatęs Justas Tertelis: „Kūryba gimsta atsiradus trinčiai tarp mano vidinio ir išorinio pasaulio”

Aktorius, režisierius, dramaturgas, autorinių dainų atlikėjas, šalia kūrybinės veiklos užsiimantis jaunosios kartos ugdymu – tokį įvairiaspalvį Justo Tertelio portretą atskleidžia jo gyvenimo aprašymas. Būtent apie šį kiekvieno žmogaus patirtis fiksuojantį dokumentą kūrėjas kalba naujausiame spektaklyje „CV, arba Kas aš esu” pagal savo paties pjesę. Teatro laboratorijoje „Atviras ratas” aktyviai kuriantis J. Tertelis tikisi žiūrovus pakviesti į gyvą, sąmoningą dialogą ir dalinasi mintimis ne tik apie premjerą, bet ir kitus kūrybos bei gyvenimo klausimus.

Justai, kaip jūsų kūrybiniame gyvenime sąveikauja vaidyba, režisavimas ir rašymas?

Labai organiškai(šypteli). Tiesą pasakius, niekada jų neatskirdavau, nes šios veiklos visos viena kitą papildo, leidžia į spektaklio kūrimo procesą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Toks skirtingų perspektyvų susidūrimas ir kūrybinė diskusija yra labai brangi bei tuo pačiu svarbi mūsų teatro kūrimo proceso dalis. Teatro laboratorijoje „Atviras ratas” dažnai spektakliai prasideda ne nuo pjesės, o nuo pirminio kūrybinio impulso: vieną dieną kažkam gimsta mintis, kuria užsikrečia kūrėjų bendruomenė, o tuomet visas teatras įsitraukia į kūrybinį procesą. Mes, kūrėjai, turime savotišką privilegiją – tam tikrą platformą, tuščią erdvę, kurioje galime bandyti žiūrovams kažką pasakyti, diskutuoti su jais. Atsiranda inspiracijų, temų, kurios mane liečia kaip žmogų, o tada pradedi galvoti, kaip tai gali atsispindėti skirtingose teatrinėse raiškose. Jei vaidini spektaklyje, mąstai – kas mane šiame vaidmenyje dirgina, kaip jo situacija rezonuoja su šiandiena? Kalbant apie dramaturgiją - tekstus scenai rašyti man taip patinka, ko gero, dėl to, kad į teatrą visų pirma atėjau kaip aktorius, savo kūnu esu patyręs, ką reiškia gyvas kontaktas scenoje. Kai rašau tekstus, galvoju, kaip tą gyvybę iššaukti, o visas pjeses, kurias parašiau, mintyse esu suvaidinęs. Su režisūra yra dar kitaip – turi galvoti, kaip įkvėpti, kaip padėti aktoriams, nes jie yra tie, kurie lips į sceną ir savo kūnu, balsu, emocijomis kovos už temą, poziciją ar mintį.  Tam tikra prasme aktoriai yra lyg režisieriaus kariai. Tai sakau su didele pagarba jiems, nes žinau, kad aktorius turi pats permąstyti, išgyventi, įsileisti į save visas temas repeticijose tam, kad vėliau galėtų su jomis stoti prieš žiūrovus. Per repeticijas man, kaip režisieriui, reikia kovoti su aktoriais, kad šie galėtų vėliau kovoti su žiūrovais - taigi, tvirtai žinotų poziciją, kurią norima išsakyti. Asmeniškai man įdomiausia – šių visų profesijų dinamika. Juk dirbdamas net įdomiausią darbą tu pavargsti - jei kasdien šviestų tik saulė, tikrai užknistų, bet po debesuotos dienos ji tarsi sušviečia gražiau. Taip ir teatre: vieną dieną rašau tekstus, kitą – vaidinu, trečią – režisuoju, galiausiai ketvirtą dieną pagalvoju: „Atsibodo man tas teatras” ir pasiimu į rankas gitarą. Profesiniame gyvenime šalia teatrinės kūrybos dirbu ir kitoje kūrybinėje srityje, kuri šiandien man atrodo labai aktuali - ji susijusi su švietimu bei kūrybingumo ugdymu mokyklose ir kitur.

Paminėjote kūrybingumą – ši sąvoka paskutiniu metu itin dažnai vartojama viešojoje erdvėje ir neretai tampa nebeaišku, kas gi tai yra iš tiesų. Ką jums pačiam reiškia kūrybingumas?

Taip, dažnai viešoje informacinėje erdvėje kalbant apie kūrybingumą girdžiu savotiškų manipuliacijų, keistų mitų. Vien tai, kad turime du žodžius – kūrybiškumas ar kūrybingumas, -  sukuria savotišką nesuvokimą ar neaiškumą, kas yra kas. Kalbant apie mano veiklą plačiau, reikėtų papasakoti apie asociaciją „Kūrybinės jungtys”, prasidėjusią nuo projekto „Kūrybinės partnerystės”. Šio projekto rėmuose kuriantys skirtingų sričių profesionalai(aktoriai, dizaineriai, fotografai, rašytojai, žurnalistai, mokslininkai, šokėjai ir kt.) vykdavo į mokyklas ir dirbdavo ilgalaikiuose projektuose kartu su mokytojais apie tai, kaip ugdyti vaikų kūrybingumą mokant įprastų dalykų (fizika, matematika, lietuvių kalba) – taigi, kaip pateikiant informaciją taip pat ugdyti žmogaus esminius gebėjimus ir kompetencijas. Tokioje terpėje, kurioje susitinka daugybė skirtingų profesijų kūrėjų, pradedi skirti, kas būdinga tik tavo paties meno sričiai, o kas visiems šiems kūrėjams yra bendra. Šis bendras dalykas ir yra kūrybingumas. Jį supa daugybė mitų, pavyzdžiui, kad jis įgimtas, kad kūrybingu gimstama. Tai – visiška netiesa, nes kūrybingumas yra išugdomas. Dar vienas populiarus mitas – kad kūrybingumas susijęs tik su menais. Bet juk šiandien mes matome, kad kūrybingumo reikia ir moksle, ir technologijose, kartais jo prireikia net bandant pasistatyti automobilį Vilniaus senamiestyje. Asociacijoje “Kūrybinės jungtys” mes remiamės G. Klarkstono išgrynintais penkiais kūrybingo žmogaus mąstymo įpročiais: vaizduote, atkaklumu, smalsumu, bendradarbiavimu ir nuoseklia praktika. To neužtenka tik žinoti - kūrybingas žmogus naudoja ir ugdo juos savo kasdienybėje ar profesijoje. Panašu, kad XXI amžiuje mums vis labiau ir labiau reikės kūrybingumo kaip gebėjimo rasti originalius sprendimus, susidoroti su neapibrėžtumo būsena, unikaliai kurti ir perkurti savo aplinką, profesinį bei asmeninį gyvenimą ir nuolat keistis.

O kaip teatras gali apie kūrybingumą kalbėtis su žiūrovu?

Švietimas mane labai domina. Manau, kad jis turi būti svarbus kiekvienam, nes jei kažkur artimiausiu metu ir turi įvykti revoliucija ar bent jau stipri evoliucija, tai šioje srityje. Jei mes norime keisti pasaulį ir šią valstybę bei su ja augti, turime visų pirma pasirūpinti švietimu – manau, kad tai yra svarbiausia. Taip, kaip dabar yra, būti tiesiog nebegali. Švietimas plačiąja prasme turi būti glaudžiai susijęs su realybe, kurioje gyvename, o panašu, kad mes vis dar mokome vaikus ir jaunimą dalykų, kurie šiandien jau visai neaktualūs.  Teatro laboratorijoje „Atviras ratas” tarp žiūrovų dažnai galima sutikti jaunus žmones, moksleivius, ir tai mums svarbu. Mūsų teatras stengiasi kelti klausimus, kurti apmąstymo, diskusijos erdvę, su žiūrovu kalbėti atvira, nuoširdžia teatrine kalba, klausiant: „O ką jūs apie tai galvojate?”. Šiandien, kai aplink visko tiek daug, lieka vis mažiau ir mažiau erdvės viską mąstyti bei permąstyti. Nuo pat pirmojo spektaklio - režisieriaus A. Giniočio „Atviras ratas” - dalinomės savo asmeninėmis patirtimis, įtraukdami žiūrovus ir kviesdami prisiminti savas unikalias istorijas, sužadinti emocinę atmintį. Biografinėse improvizacijose „Lietaus žemė” kalbame apie mūsų tautos praeitį, “Brangioji mokytoja” (rež. I. Stundžytė) kvestionuoja mokytojo ir mokinių santykius, taip pat yra daugybė kitų spektaklių, kurių kiekvienas žiūrovams siūlo savo temą. Žiūrovas nebūtinai turi sutikti su mūsų pozicija, bet svarbu, kad teatras jam gali būti erdve susivokti. „Atviro rato” vienas iš principų nuo pat pradžių buvo kvietimas į gyvą, sąmoningą dialogą. Žinoma, menas visą laiką turi pramogos ir provokacijos elementų, bet jos yra vardan tikslo beitemos – bent jau aš taip manau.

Pakalbėkime apie ką tik įvykusią premjerą „Atvirame rate”. Jūsų pjesė „CV, arba Kas aš esu”, pagal kurią pastatėte spektaklį, jau kelis metus pažįstama radijo teatro klausytojams, tačiau tik dabar ji persikėlė į fizinę teatro sceną. Kas paskatino spektaklio gimimą?

Prieš kelis metus vyko radijo teatro konkursas, ir likus dviem savaitėms iki jo pabaigos feisbukevienas mūsų kartos rašytojas apie tai paskelbė įrašą. Bevažiuojant automobiliu šovė mintis pamėginti, taigi pjesę „CV, arba Kas aš esu” parašiau labai greitai, nusiunčiau ir pamiršau. Prisiminiau tik tada, kai vėliau konkurse ji užėmė pirmą vietą, gavau LATGA apdovanojimą už originalumą ir pastatėme gana didelio pasisekimo sulaukusį radijo teatro spektaklį. Po kiek laiko kolegė Ieva Stundžytė užsiminė, jog jai ši medžiaga pasirodė įdomi ir pakvietė pastatyti ją „Atvirame rate”. Susimąsčiau, kodėl gi to nepadarius, nes pjesės tema man atrodė vis dar aktuali. Rudenį surengėme pjesės skaitymą su žiūrovais, gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir dabar jau įvyko premjera.

Kokius klausimus žiūrovams užduoda „CV, arba Kas aš esu”?

Visi žinome, kas yra gyvenimo aprašymas. Jei kiekvienas pažiūrėtume į savąjį ir tai, kas ten apie mus parašyta, vargu, ar sutiktume, kad mūsų gyvenimo planas toks ir buvo nuo pradžių. Ši pjesė - apie tai, kas apie mus parašyta ir kaip mes gyvename iš tikrųjų, apie tai, ką mes kalbame ir įvardiname, ką jaučiame ir matome. Ji - apie tarpą tarp oficialios ir subjektyvios realybės. Čia atsiranda statistikos tema – juk iš jos galime sužinoti daugybę dalykų apie save. Skaičiai kalba apie mane, tuo pat metu nebūdami su manimi tiesiogiai susiję. Aš gyvenu su savo šeima, girdžiu apie smurtą prieš vaikus ir galvoju, kad ši statistika yra kraupoka. Žinojimas apie tai, jog aplink yra daug smurto, veikia mane patį. Dar sakoma, jog egzistuoja melas, didelis melas ir statistika. Tie skaičiai, atsiradę reikiamose rankose, gali tapti labai puikiu manipuliacijos įrankiu. Nors žinome daugybę skaičių apie save, kyla klausimas, ar tai iš tiesų apie mane, ar tai yra realybė, kurioje gyvename? Ar ta realybė yra tokia, dėl to kad tokie yra skaičiai, ar skaičiai yra tokie dėl to, kad tokia yra realybė(nusišypso)?„CV, arba Kas aš esu” bando klausti, koks gi tas mūsų visų gyvenimo aprašymas.

Ar rašymo procesą pats naudoji kaip tam tikrą gyvenimo statistikos rinkimo, jo dokumentavimo būdą? O gal priešingai – stengiesi kurdamas nuo to atsiriboti?

Skirtingais gyvenimo etapais skirtingai matai pasaulį, taigi, turbūt taip išeina, kad rašymas – tų etapų fiksavimas. Mano pirmoji pjesė „PRA” jau gyvena savo gyvenimą, dabar, matyt, ją rašyčiau kitaip, bet tuo metu ji atsirado tokia, kokia atsirado. Man gražu, kad vis kitiems pradedantiesiems aktoriams ta medžiaga suskamba, surezonuoja ir tebėra aktuali. „CV, arba Kas aš esu”, ko gero, irgi yra tam tikra dokumentacija. Dabar susimąsčiau, jog mano mintyse jau yra medžiaga, apie kurią galvoju ateities perspektyvoje. Ji negalėjo atsirasti jokiame ankstesniame mano gyvenimo etape, nes anksčiau apie tokius dalykus net negalvojau – jie labiau susiję su socialine padėtimi ar šeima. Šios temos atsiranda iš asmeninės patirties, man kūryba dažnai gimsta iš susikirtimo tarp to, ką aš pats patyriau ir to, ką man sako, pasakoja išorinis pasaulis. Kai atsiranda trintis tarp vidinio ir išorinio pasaulio, gimsta daug klausimų ar abejonių, pažadinančių vaizduotę – tuomet pradedu galvoti, kaip gi apie tai parašyti. Žinoma, galima tiesiog paskelbti įrašą feisbuke, tačiau galima ir sukurti spektaklį. Tai – ilgesnis procesas, pabuvimas su tema, menine jos išraiška, ir susidūrimas su gyvu aktoriumi, kuriam ta tema svarbi. Interneto erdvė šios privilegijos neturi.

Kalbėdamas apie naujas kūrybines mintis paminėjai šeimą. Su žmona Vesta Šumilovaite – Terteliene šį sezoną teatre veikiate itin aktyviai – praeitą mėnesį „Atvirame rate” pristatėte premjerą „Saulėtoji linija”, Vestą matome vaidinančią ir „CV, arba Kas aš esu”. Ar kūrybiniame procese pasitarnauja dviejų kuriančių žmonių gyvenimas po vienu stogu?

Labai džiaugiuosi šia Vestos idėja ir tuo, kad Ivano Vyrypajevo „Saulėtojoje linijoje” vaidiname  kartu. Vesta surado pjesę, mane su ja supažindino ir supratau, kad jei jau statyti spektaklį – tai tik mums abiems. Nebuvo lengva, tačiau, kaip ir bet koks kūrybinis procesas, tai buvo savirefleksija, bandymas išsiaiškinti, ką vienais ar kitais klausimais galvojame, nes teks išeiti prieš žiūrovus ir palaikyti tam tikrą poziciją. Esu laimingas, kad tai atsitiko. Kalbant apie dviejų kūrėjų gyvenimą po vienu stogu – čia, kaip ir bet kur, yra tiek pliusų, tiek minusų. Mes stengiamės saugoti savo asmeninę aplinką. Kartais ryte geriame kavą ir pajuntame, kad jau šnekame apie būsimą spektaklį, apie darbus. Tada sustojame – juk nuvažiavę į teatrą tikrai vien apie jį ir kalbėsime... Namuose reikia palikti erdvės ir kitiems svarbiems dalykams.  Taip pat kartu kuriant aš atrandu naujas savo žmogaus puses, o tie atradimai labai džiugina. Galima kai kurių detalių nepastebėti namuose, bet pamatyti scenoje: ar temperamento niuansų, ar požiūrio kampų... Mes ir anksčiau dirbome tame pačiame teatre, bet turėjome mažiau kūrybinių susikirtimų – daugiau susidurdavome gyvenime(šypsosi). O dabar atėjo etapas, kuomet džiaugiesi galėdamas vienas į kitą įsiklausyti kūrybinėje erdvėje. Mes galime daug kalbėti apie tai, kaip ugdyti vaikus, susikurti savo erdvę, perdažyti namus, bet visai kiti sprendimai – kaip išreikšti vienus ar kitus dalykus scenoje, kaip teatrą matai tu, o kaip – aš. Pasirodo, kad mudu su Vesta turime visai nemažai skirtumų, bet tai džiugina, nes taip atrandame kažką naujo ir bendro. Ir kol kas, man atrodo, mums visai gerai sekasi.

Agnė Vidugirytė